A.Medalinskas. Korupcijos prevencija: įstatymai yra, bet jie nenaudojami

2011 rugsėjo 27 d.

 

Delfi.lt

 

Nelengva įtikinti Seimą priimti teisingą įstatymą, bet jeigu didelės valios pastangomis tai pavyksta padaryti, nemažiau sunku pasiekti, kad tą įstatymą nuosekliai ir principingai įgyvendintų Lietuvos teisėsauga. Ypač kai kalbama apie įstatymus, kurie turėtų pažaboti aukščiausiojo lygio politinę ir partinę korupciją.
 
Tuo galima įsitikinti pažvelgus, kaip įgyvendinamas Korupcijos prevencijos įstatymas, o taip pat ir kitas labai svarbus įstatymas, leidžiantis teisėsaugai atlikti veiksmus, dėl kurių būtų galima konfiskuoti neteisėtai sukauptą turtą, atsidūrusį ne tik kokio nors valdininko ar politiko, bet ir jo artimųjų rankose. Dėl šio įstatymo priėmimo buvo sulaužyta nemaža iečių. Reikėjo palaužti ne tik Teisingumo ministerijos, bet taip pat dalies Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto narių pasipriešinimą: jie nenorėjo sutikti, kad būtų galima tikrinti ir tų asmenų turtą, kurių veikla nebuvo kriminalizuota.
 
Paprasčiau pasakius, prieštarauta tų asmenų giminaičių ir artimųjų turto kilmės patikrinimui net ir tada, jeigu šie parašytų fiktyvų raštelį apie neva suteiktą paskolą, kad toks pareigūnas galėtų neatitikimą tarp savo turimo turto ir darbinių pajamų padengti, taip išvengdamas atsakomybės už galimai neteisėtą praturtėjimą. Anksčiau niekas tokio patikrinimo atlikti negalėjo, nes aiškinta, jog tai pažeistų visiškai nekaltų žmonių konstitucines teises. Dabar tokia galimybė jau yra. Pasipriešinimą pavyko palaužti tik bendromis prezidentės ir visuomenės jėgomis.
 
Bet ir šiandien mūsų teisėsaugos kova su aukšto lygio politine korupcija primena katės su pele žaidimą, kai pelei leidžiama netrukdomai prieiti prie milijonais litų vertinamo sūrio gabalėlio ir jį paimti, o teisėsauga, tik žiniasklaidos ir visuomenė paraginta, ima pagrobėją vytis, bet dažniausiai tik dėl vaizdo. Įtakingų veikėjų bylos, pakliuvusios į juodą prokuratūros kubą, vėliau dažniausiai numarinamos arba po ilgo teismų maratono pasibaigia niekuo. Pelės vėl grįžta prie brangių sūrių ir tas žaidimas „katė-pelė“ tęsiasi.
 
Kartais paaiškėja (kaip ir Vilniaus savivaldybės politikų korupcijos byloje), kad pritrūko sugebėjimų surinkti duomenų kaltei įrodyti, arba kaltininkai atsiperka menka bauda. O kol byla prokuratūroje, skelbiama, kad pareigūnas dar nekaltas, nes nenuteistas, todėl jam netrukdoma į šiltą valdžios kėdę sugrįžti ir bylai nepasibaigus.
 
Tuo pačiu metu valstybė skundžiasi, kad neturi pinigų. Iš kur jų bus, jeigu viskas nusėda į privačias kišenes tų, kurie lyg tai turėtų tuos pinigus paskirstyti pagal šalies piliečių poreikius ir lūkesčius. Pinigų valstybė turės tik tada, kai atpratins minėtus asmenis kišti mūsų pinigus į savo kišenę ir jei sugebės iš buvusiųjų valdžioje tuos pinigus išieškoti bei užtikrinti, kad jie nebebūtų grobstomi.
 
Kol kas, deja, viskas yra kitaip. Anksčiau pagauti sukčiai vėl grįžta į valdžią, nes jie anksčiau buvo ir paleisti, o mums sakoma, kad jų atsakomybė tik politinė, per rinkimus, nutylint, kad Lietuvoje net per savivaldybės rinkimus turime balsuoti tik už partijų sąrašus. Be to, vis dar manoma, kad partijos gali į valdžią deleguoti ką nori.
 
Visa tai ir sukelia tą neatsakomybės ir nebaudžiamumo jausmą Lietuvoje, kurį apibendrina formulė: visi valdžioje vagia, arba jos naujesnė versija: nesvarbu, kad vagia, bet gerai, kad miestui kažką gera daro. Kai teigiama, kad vagia valdžioje visi, užmirštama, jog dažniausiai tokiame drumzliname vandenyje geriausiai gali pasislėpti nuo atsakomybės tie, kas iš tikrųjų tai daro. O valdžioje juk yra ir daug padorių pareigūnų, kuriuos slegia ta pati dėmė.
 
Anksčiau nebuvo gerų įstatymų, galinčių padėti atskirti sukčius valdžioje nuo padorių žmonių. Dabar, kai jie atsirado, aiškėja, kad juos yra delsiama vykdyti arba norinčių juos vykdyti kelyje politikai stato kliūtis. Be to, ir politikai kartais savo priimtų įstatymų nesilaiko, jeigu tai jiems nenaudinga.
 
Jeigu to nebūtų, į valdžią nepatektų šriūbėnai. Vasarą, kai sužinojau, kad aplinkos viceministru tapo Liberalų ir centro partijos deleguotas , o jų draugų ,,prisikėlėlių” mielai sutiktas Stanislovas Šriūbėnas, apie šį paskyrimą parašiau straipsnį „Liberalcentristai prie finansinių srautų „įsisavinimo” sodina labiausiai patyrusius kadrus”. Juk pirmą kartą į aukštą valdžios, t.y. viceministro kėdę ir prie milžiniškų finansinių srautų skirstymo, yra sodinamas žmogus su tokia reputacija. Ir valdžiai tai nerūpi.
 
O šį žmogų, matyt, galima laikyti minėtų dviejų partijų sąjungos finansiniu cementu. Kol įstatymas, siūlantis uždrausti partijų veiklą finansuoti juridiniams asmenims, dar tik bus pradėtas svarstyti Seime, S. Šriūbėnas galėjo paieškoti, kokias lėšas iš šimtų milijonų litų renovacijos projektų nukreipti taip, kad ir pats būtų sotus, ir jį delegavusios partijos. Bet niekam iki šiol toks reiškinys, kaip Lietuvos valdžios „šriūbėnizacija”, nerūpi. Juk ne jis vienas yra toks, ir ne vieni liberalcentristai su „prisikėlėliais“ taip supranta atsakomybę, skirdami savo kadrus prie mūsų pinigų srautų. Tai kodėl dabar, kai yra reikiami įstatymai, jie neapsaugo nuo tokių asmenų atėjimo į valdžią ir nuo grobuoniškų partijų instinktų?
 
Kalbėjau šiuo klausimu ir su STT, ir su Generalinės prokuratūros vadovais, ir su atsakingais Prezidentūros pareigūnais. Paaiškėjo, kad priėmus naują Korupcijos prevencijos įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo prieš keletą mėnesių, jos iki šiol nepaiso ir Vyriausybė, garsiai skelbianti kovą korupcijai. Pagal šį įstatymą, skiriant į pareigas turi būti antikorupciniu požiūriu patikrinti visi aukščiausiojo lygio pareigūnai, tačiau tai padarė tik trys ministerijos.
 
Be to, sutrumpėjo laikas šiam patikrinimui atlikti: nuo 30 iki 14 dienų. STT pareigūnai užklausia įvairių valdžios institucijų informacijos apie skiriamą asmenį, kurią šios gali atsiųsti per 7 dienas, bet kartais jos atsiuntimas užtrunka. Todėl STT paliktos tik 7 dienos arba mažiau gautai informacijai įvertinti, kas dažnai reiškia patikrinimą tik „dėl paukščiuko“. STT laiko lieka dažniausiai tik tam, kad susegtų gautą informaciją ir laiku išsiųstų institucijai, atsakingai už pareigūno paskyrimą. Prailginti patikros laiką iki, pavyzdžiui, dviejų mėnesių atsisakyta, kaip ir pritarti siūlymui, kad pareigūnai negalėtų vykdyti darbo, nepraėję visos patikros.
 
Be to, renkant informaciją mūsų institucijas daug labiau domina, ar toks pareigūnas nedarė administracinių pažeidimų (pavyzdžiui, neturėjo problemų su kelių policija), bet ne tai, ar paskui jį nesivelka koks nors kyšininkavimo ar galimų korupcijos skandalų šleifas. Visa ši informacija yra laikoma pertekline ir jos yra nerekomenduojama teikti. Pareigūnui negali būti užkirstas kelias užimti aukštas pareigas ir tada, jei jo pavardė skamba kokiose nors bylose, kurias tiria Generalinė prokuratūra. Skirti, ar neskirti pareigūną yra palikta spręsti tam asmeniui, kuris atsakingas už skyrimo procedūrą. STT tik suteikia informaciją.
 
Todėl šiai atsakingai už kovą su aukščiausiojo lygio korupcija institucijai kol kas šioje procedūroje skirtas tik širmos vaidmuo, primetant jai atsakomybę dėl tamsios reputacijos asmenų skyrimo į aukštas pareigas. Jeigu kiltų skandalas, jos galės teigti, kad niekas joms nieko nesakė. Juk STT informacija yra slapta.
 
Tačiau čia visi keistumai su pareigūnų patikra dar nesibaigia. Paaiškėjo, kad šio tikrinimo metu nėra privaloma pereiti patikrinimą, ar šis kandidatas, juo labiau jau buvęs valdžioje, galimai neteisėtai nepraturtėjo pats ar to nepadarė jo artimųjų žmonių ratas. Lyg tai bent jau kol kas Lietuvoje ar kitur Europoje būtų kitų realių mechanizmų, kaip išaiškinti valdžioje vagį, jeigu jį nepavyko sučiupti imant kyšį.
 
Vis dar iki šiol nėra privaloma patikrinti ir raštelių su neva suteiktomis paskolomis kilmės, jei kartais dėl kitų priežasčių toks asmuo pateko į teisėsaugos ar kitų valstybės institucijų akiratį. Nėra ir vidinių prokuratūros darbo taisyklių, kad prokurorai privalomai atliktų veiksmus dėl neteisėto praturtėjimo. Net bylose, kur jau yra pakliuvę politikai ar aukšto rango valdininkai. Taisyklės, kurios įpareigotų prokurorus tai daryti, dar yra tik rengiamos, nors nuo įstatymo priėmimo praėjo jau daugiau nei metai. Be to, prokurorai pripažįsta, kad bylų, kur politikai, valdininkai ar jų šeimos nariai pakliuvo su neteisėtai įgytu turtu, kol kas beveik dar nėra.
 
Visa tai išsiaiškinus, tampa suprantama, kodėl aukščiausiojo lygio partinės korupcijos negali sustabdyti Lietuvoje net geri įstatymai,o teisėsaugos pareigūnų atsakymai į klausimą, kodėl neveikia šie svarbūs įstatymai, labiau primena bandymą pasiteisinti, o ne realų veiksmą sprendžiant problemą. Žinoma, visą tai išgirdus, kas nors gali pareikalauti teisėsaugos pareigūnų galvų, bet turime pripažinti ir kitką: Lietuvos teisėsauga ir kitos valstybės tarnybos, net jeigu ir norėtų, bijo sąžiningai ir, sakyčiau, drąsiai atlikti savo darbą.
 
Politikai dvidešimt metų, o gal ir daugiau pratino mūsų teisėsaugą užmerkti akis į įtakingų veikėjų darbus. Taip ėmė veikti Lietuvoje ir principas „vsio zakonno“ . Po to pareigūnai patyrė taip vadinamą „Junoko sindromą”. STT vadovas Valentinas Junokas turėjo pasitraukti iš pareigų, kai to pareikalavo moraliniu autoritetu kai kurių vadinamas prezidentas Valdas Adamkus. STT direktorius užsitraukė politikų rūstybę už bandymą įveikti partinę korupciją. Todėl prokurorai kovoja tik su kriminalinio pasaulio „daktarais“, o „daktarų“ politikoje, dirbančių baltomis pirštinėmis, liesti nedrįsta.
 
Dėl visos savivalės žmonės atsakomybę verčia ne tik teisėsaugai, bet ir partijoms, nes jos formuoja valdžią ir deleguoja į valdžią savo atstovus. Todėl tegu niekas nesistebi, jeigu trūkti šiai kantrybei, būtų pareikalauta Seimo atsisakyti ir savivaldybes rinkti tik pagal partijų sąrašus, ir būtų pasiūlyta tai daryti tik apygardose. Kad kiekvienas politikas jaustų atsakomybę savo rinkėjams, o ne partijai ir patys žmonės galėtų netinkamą politiką atšaukti.
 
Ir teisėsaugos pareigūnai stovi ties dideliu iššūkiu. Jų rankose yra atsakomybė už Lietuvos žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Visi jau pavargo nuo to niekur nevedančio katės su pele žaidimo tarp teisėsaugos ir nusikalstama veikla užsiimančių aukštų ir įtakingų pareigūnų. Visuomenė gali ateiti teisėsaugai į pagalbą, užmegzti dialogą su valstybės institucijomis, įgyvendinančiomis teisingumą, kad jos atsimerktų ir imtų taikyti atsakomybę prieš įstatymą lygiai visiems, bet teisėsaugos pareigūnai turi parodyti norą sąžiningai, atsakingai dirbti savo tautai, valstybei, piliečiams. Sąjūdžio metais mūsų Atgimimą paskatino ir teisėsaugos noras būtent taip dirbti. Ar ne laikas šį pasiryžimą parodyti ir šiandien?