Į tokią situaciją gali pakliūti bet kas – nuo šiol informatoriais bus pasirūpinta

Seime priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas, kuris asmenims, pranešantiems apie galimus pažeidimus, suteikia iki šiol nereglamentuotą teisinę apsaugą. Įstatymui keliamas tikslas – ne tik sudaryti sąlygas anksčiau sužinoti ir operatyviau tirti galimus teisės pažeidimus, bet ir kurti pasitikėjimo kultūrą darbovietėje.

 

Įstatymu siekiama prisidėti sukuriant aplinką, kurioje darbuotojai, nebijodami neigiamų pasekmių, praneštų apie pastebėtus galimus pažeidimus, o viešojo sektoriaus institucijų ir privačių įmonių vadovybė skatintų savo kolegas atvirai bendrauti ir pranešti organizacijos viduje. Apie pranešėjų apsaugos teisinį reglamentavimą ir svarbą bei apie šiuo metu pranešėjams kylančius iššūkius kalbamės su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaite ir advokatu, Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju Petru Ragausku.
– Jūsų nuomone, kuo svarbi pranešėjų apsauga? Kodėl apie pranešėjų teisinę apsaugą sprendimų priėmėjai pradėjo diskutuoti būtent pastaruoju metu? P. Ragauskas: – Pranešėjų apsauga galėtų paskatinti atskleisti korupcines situacijas, taigi didėtų skaidrumas. Kartu tai reikštų efektyvesnį atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus neišvengiamumo principo įgyvendinimą. Netgi jei tam tikrais atvejais ir nepavyktų pritaikyti teisinės atsakomybės priemonių, vien paviešinus atitinkamą informaciją būtų sudarytos sąlygos kilti moralinei atsakomybei, kartu žmogui apsisprendžiant dėl to, ar daryti korupcinio pobūdžio veikas, didėtų jų „kaštai“. Šia tema diskusijos kyla bangomis. O pastaroji banga turbūt susijusi su pavasarį plačiai išviešintomis Kalėjimų departamento problemomis ir su tuo susijusiu natūraliu klausimu: kodėl tokių pranešimų turime taip mažai? G. Butrimaitė: – Pastaruoju metu visuomenė tampa nepakantesnė teisės pažeidimams, turintiems reikšmę viešajam interesui, atsirado begalė komunikacijos priemonių, virtualūs socialiniai tinklai, paplitusi ir lengvai pasiekiama vaizdo, garso įrašymo aparatūra, galinti fiksuoti daromus teisės pažeidimus. Vis pastebimesnis teisės pažeidimų viešinimas siekiant, kad į pažeidimus operatyviai reaguotų kompetentingos institucijos, todėl pranešėjų veiklos ribų, taip pat pranešėjų apsaugos reglamentavimas yra svarbus, siekiant įstatymiškai įtvirtinti, kokiais atvejais pranešėjai įgyja apsaugą nuo neigiamo poveikio ir jiems gali būti taikomos įstatymo garantijos ir pagalbos priemonės, o kokiais atvejais jie negali tikėtis paramos ir apsaugos, tad išskirtinai asmeninių interesų tokiu būdu jie negalės ginti. Priimtas įstatymas turėtų paskatinti skaidresnį, sąžiningesnį verslą, kurti geresnes ir patogesnes sąlygas darbuotojams, mažinti korupcijos pasireiškimo rizikas (jeigu iš tiesų išaugtų darbuotojų pasitikėjimas pranešimų veiksmingumu bei jiems taikomomis apsaugos priemonėmis). Pranešėjų apsaugos institutas iki šiol Lietuvoje nereglamentuotas. Pati sąvoka „pranešėjas“ ne visiems žinoma, tik atskiruose teisės aktuose pateikiama nuoroda į pranešimus apie daromus teisės normų pažeidimus. Pranešusiems apie neteisėtas veikas asmenims neužtikrinama pakankama apsauga. Šiuo metu apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių. Pranešėjų apsaugos įstatymu siekiama sukurti ir teisiškai sureguliuoti pranešėjų apsaugos institutą, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. Šio įstatymo nuostatos būtų svarbios tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Siekiama sukurti bendrą pranešėjų apsaugos sistemą, o esminės pranešėjų apsaugą reglamentuojančios teisės normos būtų sukoncentruotos viename teisės akte. – Pranešėjų apsauga, kaip teisės institutas, tikriausiai bus ganėtinai nauja Lietuvos teisinio reguliavimo dalis. Ką įstatymų leidėjas turėtų apsvarstyti siekdamas, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas būtų kuo sklandžiau įgyvendinamas? P. Ragauskas: – Turbūt svarbiausi du glaudžiai susiję dalykai. Pirma, kad šiuo institutu nebūtų piktnaudžiaujama siekiant savanaudiškų tikslų (šalia kitų galimų tikslų gali atsirasti bent vienas naujas svarbus tikslas – pranešėjų siekis išlaikyti iš rankų slystančias pareigas). Žinoma, patys pranešimų, dėl kurių didėja skaidrumas ir mažėja korupcijos pasireiškimų, motyvai nėra svarbūs. Tačiau jei minėto tikslo būtų siekiama teikiant mažareikšmiškus arba menkai pagrįstus pranešimus, jau būtų negerai. Antra vertus, svarbu, kad, saugodamiesi galimų savanaudiškų pranešėjų, mechanizmo nepadarytume pernelyg gremėzdiško ir nepaslankaus. Tikėtina, kad pradėjusi veikti naujoji sistema bet kuriuo atveju turės būti koreguojama. Todėl geriau iš pradžių nepersistengti numatant saugiklius. Prireikus jų pridėti galėsime vėliau. Tačiau mechanizmas turi pradėti judėti. Kitaip rizikuojame sukurti „negyvą“ įstatymą, kurio netgi tobulinti nebus jokio ryškesnio akstino: sakysime, kad sistemą turime, bet žmonėms ji neįdomi… G. Butrimaitė: – Pranešėjų apsaugos institutas – iš tiesų nauja teisinio reguliavimo dalis. Įstatymų leidėjas, siekdamas kuo sklandesnio įstatymo įgyvendinimo, turėtų pirmiausia apsvarstyti papildomų valstybės asignavimų poreikį kompetentingos institucijos funkcijoms vykdyti, taip pat pranešėjams skatinti (atlyginimui už vertingą informaciją) skirtinų lėšų poreikį, nustatyti tvarką ir reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Įsigaliojant Pranešėjų apsaugos įstatymui, turėtų būti pakeisti atitinkami įstatymai, kodeksų normos, padarytos nuorodos į teisės aktų viršenybę, kad praktikoje nekiltų teisės normų prieštaravimų, neliktų teisės spragų. Pranešėjų apsaugos institutas turi prisidėti prie kovos su korupcija, netoleravimo kitų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, taip pat prie šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos. Kaip galima spręsti iš Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto, didelis vaidmuo teks Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuriai numatyta perduoti įgyvendinti kompetentingos institucijos funkcijas. Atitinkamai tai gali sąlygoti būsimus struktūrinius prokuratūros sistemos pertvarkymus. – Su kokiais iššūkiais teismai susiduria esmingai pakeitus tam tikro socialinio santykio teisinio reguliavimo taisykles? G. Butrimaitė: – Pasikeitus tam tikram socialiniam santykiui, jo reguliavimo taisyklėms, teismams tenka priimti iššūkį taikant tas taisykles. Priėmus naują įstatymą, nėra susiformavusios teisminės jo taikymo praktikos. Teisėjas gali pasitelkti tik įstatymo tekstą, bandydamas suprasti įstatymų leidėjo valią ir naujo teisinio reguliavimo tikslus. Kartu teisėjas turi įvertinti byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Gali tekti spręsti prieštaravimą, kurio kodekso ar įstatymo normos turi viršenybę, kaip konkuruoja tarpusavyje. Įdiegus naujas socialinio santykio teisinio reguliavimo taisykles, dažnai nespėjama priimti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų. Teismas užpildo teisinio reguliavimo spragas, t. y. formuoja praktiką naujai priimto teisės akto pagrindu, dažniausiai taikydamas analogiją nesureguliuotiems teisiniams santykiams. – Teisėja, pasidalykite savo patirtimi – ar dažnai tenka nagrinėti bylas, kuriose sprendžiama dėl asmens neteisėto atleidimo iš darbo ar tarnybos dėl šio asmens pateikto pranešimo? Gal yra susiformavusi teisminė praktika sprendžiant tokias bylas? G. Butrimaitė: – Asmens atleidimo iš darbo bylose pasitaiko atvejų, jog tiriant individualaus darbo ginčo faktines aplinkybes, aiškinantis tikrąsias atleidimo iš darbo priežastis paaiškėja, kad darbuotojas, sužinojęs apie darbdavio galimai daromus teisės pažeidimus, informavo trečiuosius asmenis, atitinkamas institucijas apie tokias veikas ir dėl to darbovietėje buvo atliekami tam tikri patikrinimai, darbdaviai turėjo aiškintis Valstybinėje darbo inspekcijoje, Mokesčių inspekcijoje ar policijos tyrėjams. Tokią informaciją pateikusio darbuotojo atžvilgiu imamasi tendencingo psichologinio spaudimo, priekabiavimo prie vykdomų darbinių funkcijų, fiksuojami net menkiausi nusižengimai, ieškoma būdo atleisti darbuotoją iš darbo.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/law/i-tokia-situacija-gali-pakliuti-bet-kas-nuo-siol-informatoriais-bus-pasirupinta.d?id=76820003

 

 

2017 01 01